2026 m. spalio 1–3 d.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Centriniai rūmai (Gedimino pr. 42, Vilnius)
Balkono teatras (II a.)
Didžioji salė (III a.)

Festivalio bukletas (anglų kalba)


Spalio 1 d., ketvirtadienis, 18:30
LMTA Balkono teatras (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Koncertas–dirbtuvės „Atgal į ketvirtatonio fortepijono ateitį: akustinių ketvirtatonių rezonansų tyrinėjimas“

Elisa Järvi (disklavyras, Suomija)

Šio vakaro koncerte nauju akustiniu formatu pristatomas ketvirtatonio fortepijono repertuaras iš Elisos Järvi albumo „In Tune–Tune In!“ („SibaRecords“, 2025 m.). Pasitelkus „Yamaha Disklavier“ technologiją, šie kūriniai pirmą kartą suskambės akustiniu skambesiu.
Programa atliekama dviem fortepijonais, o MIDI redagavo Kaj Mäki-Ullakko. Pirminius įrašus E. Järvi atliko naudodama suomišką ketvirtatonio fortepijono klaviatūrą, leidžiančią mikrotoninį repertuarą akustiškai atlikti dviem instrumentais.

Koncerto programa:

Charles Ives (1874–1954)
„Trijų ketvirtatonių pjesės“ (1923–24)
I. Largo, very slowly

Ivan Wyschnegradsky (1893–1979)
„24 preliudai ketvirtatonių sistemoje“ Op. 22 (1934, red. 1960–70) 
I. Presto
III.

Tui St. George-Tucker (1924–2004)
„Mažos pjesės ketvirtatoniui fortepijonui“ (1972) 
Andante, with great clarity
Moderato
Allegro non troppo
Allegro moderato

Hannu Pohjannoro (g. 1963)
„Šviesos šešėliai“ (šeši preliudai ketvirtatoniui fortepijonui)
I. Andante espressivo
II. Calmo
III. Vivace, energico
IV.
V. Lento
VI. Lento

Lauri Mäntysaari (g. 1982)
„Trys paukščių skrydžio įspūdžiai“ ketvirtatoniui fortepijonui (2019–22)
I. Woodcock, roding
II. Barn Owl, emerging from the dark
III. The Great Migration

Nuotrauka: Sakari Röyskö, 2024

Spalio 1 d., ketvirtadienis, 20:00
LMTA Balkono teatras (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Paskaita–atvira laboratorija „Tarp klavišo ir kodo“

Julija Vingelė, Mantautas Krukauskas (Lietuva)

Mantauto Krukausko ir Julijos Vingelės paskaitoje–atviroje laboratorijoje disklavyras tampa kūrybinio eksperimento erdve, kurioje susitinka akustinis fortepijono skambesys, skaitmeninės technologijos ir gyvas atlikimas. Menininkai dalijasi savo kūrybine patirtimi ir pristato skirtingus darbo su instrumentu būdus, pasakojimą papildydami gyvai atliekamais muzikos fragmentais.
Susitikimo metu disklavyras atsiskleidžia ne tik kaip technologinių galimybių išplėstas fortepijonas, bet ir kaip savarankiškas kūrybinis partneris, atveriantis naujus santykius tarp atlikėjo, kompozitoriaus ir instrumento. Improvizacijos ir kompozicijos kontekste tyrinėjamas jo garsinis potencialas, technologijos įtaka kūrybiniams sprendimams ir naujos muzikinės sąveikos formos.

Spalio 2 d., penktadienis, 18:00
LMTA Balkono teatras (Gedimino pr. 42, Vilnius)

„Netemperuotų garsų pasaulis: Arabų maqam, improvizacija ir sufijų tradicija“


Paskaita–improvizacija:
Hossam Mahmoud (ūdas; Egiptas, Austrija), Frank Stadler (smuikas, Austrija) 

– Kodėl nėra vieningos senovės ir klasikinės arabų muzikos užrašymo sistemos?
– Kodėl nėra susiformavusios šios muzikos mokyklos?
– Kodėl žodinė tradicija gali būti įtaigesnė už įprastą muzikos notaciją?
– Kaip įtikinamai interpretuoti netemperuotą muziką?
Į šiuos ir kitus klausimus bus atsakyta paskaitoje, kurią iliustruos garso įrašai bei gyvi smuiko ir arabų styginio instrumento – ūdo – garsai.


Filmo peržiūra:
„Al Gazulea – transformacijos mokykla“ (Egiptas), režisierė Nancy Kamal (Egiptas, Austrija)

Pasaulinė filmo premjera: DAS KINO, Zalcburgas – 2026 m. spalio 7 d.

Šiame, pusantrų metų filmuotame, dokumentiniame filme režisierė Nancy Kamal daugiau nei tūkstančio kilometrų kelionėje per dykumą ir atokius kaimus seka paskui Egipto sufijų broliją „Al Gazoulea“. Kamera leidžia iš arti pažvelgti į bendruomenę, kurios kasdienybė ir dvasinės praktikos pašaliečio akiai yra retai matomos.
Meilė, mirtis, gyvenimas, muzika ir poezija – penkios pagrindinės šios kelionės ir filmo temos. Per ritualus, muziką, bendruomenės narių pasakojimus ir kasdienes akimirkas filme atskleidžiama šios brolijos istorija, religinės tradicijos, žmonių tarpusavio ryšiai, bei santykis su tikėjimu ir už bendruomenės ribų esančiu pasauliu.
Šis filmas – ne tik mažai žinomos bendruomenės gyvenimo liudijimas, bet ir intymus portretas, kuriame fizinė kelionė per Egipto kraštovaizdį persipina su vidinės transformacijos paieškomis. Čia muzika ir poezija nėra tik pasakojimą lydintys elementai – tai neatsiejama ritualinės patirties ir bendruomenės gyvenimo dalis.

Idėja:  Hossam Mahmoud
Prodiuseriai: WOD, Hossam Mahmoud, Frank Stadler
Operatorius: Nabil Samier
Garsas: Andreas Fischer

Spalio 3 d., šeštadienis, 14:00
LMTA Balkono teatras (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Juhani Nuorvalos (Sibelijaus muzikos akademija, Uniarts Helsinki) kūrybinės dirbtuvės

Seminaras supažindins dalyvius su muzikos instrumentų derinimo teorijos pagrindais bei 72 tonų lygiąja temperacija (72-EDO) – sistema, kurioje oktava dalijama į 72 lygias dalis, taip sukuriant kur kas smulkesnį intervalų spektrą nei įprastoje 12 tonų lygiojoje temperacijoje. Ypatingas dėmesys bus skiriamas šios sistemos skambesio ypatybėms bei jos pritaikymui grojant ekmeliniais vargonais, taip pat kompozicijoje ir improvizacijoje.
Teorinę seminaro dalį papildys praktinė veikla su ekmeliniais vargonais: garso demonstravimas, įdėmus mikrointervalų klausymasis, ir eksperimentavimas su įvairiais garsų deriniais. Dalyviai patirs, kaip 72-EDO sistema praplečia įprastą garsų ir intervalų diapazoną, bei atras naujas raiškos galimybes, kurias ši sistema suteikia atlikėjams, kompozitoriams, ir improvizacijos meistrams.

Registracija į dirbtuves: Juhani Nuorvalos (Sibelijaus muzikos akademija, Uniarts Helsinki) kūrybinės dirbtuvės – Fill in form

Nuotrauka: Saara Vuorjoki / Music Finland

Spalio 3 d., šeštadienis, 17:00
LMTA Balkono teatras (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Lietuvos ir užsienio kompozitorių premjeros ekmeliniams vargonams 2026 

Julija Vingelė (ekmeliniai vargonai, Lietuva)
Paula Bagotyriūtė (ekmeliniai vargonai, Lietuva)
Neringa Valuntonytė (ekmeliniai vargonai, Lietuva)
Elisa Järvi (fortepijonas, Suomija)
Agustín Castilla-Ávila (elektrinė gitara, Ispanija)
Frank Stadler (smuikas, Austrija)

45 metus Zalcburgo Mozarteum universitete praleidę ekmeliniai vargonai pradeda naują savo istorijos etapą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Koncerte pirmą kartą skambės septynios šešių kompozitorių kompozicijos, sukurtos specialiai festivaliui „Mikrofest“ ir šiam išskirtiniam instrumentui.
Naujuose kūriniuose kompozitoriai skirtingais būdais tyrinėja ekmelinių vargonų garsinį ir konstrukcinį potencialą – mikrointervalus ir derinimo sistemas, neįprastos notacijos sprendimus bei trijų manualų suteikiamas galimybes. Programoje susitinka ketvirtatoniai, šeštatoniai ir dvyliktatoniai, 36 ir 72 lygių oktavos dalijimo sistemos bei skirtingi mikrotoninės harmonijos principai. Šalia jų atsiranda lietuvių liaudies dermės ir citatos iš anksčiau sukurtų kūrinių, mezgančios dialogą tarp skirtingų muzikinių tradicijų ir šiandienos mikrotoninės kūrybos.
Svarbi programos dalis – ekmelinių vargonų dialogas su kitais instrumentais. Vienuose kūriniuose jų skambesys susilieja su elektrine gitara, kituose – su smuiku ar fortepijonu. Kompozitoriai tyrinėja instrumento rezonansą, ilgai tęsiamų sąskambių ir tylos santykį, klasterius bei subtilius garsų aukščio pokyčius. Mikrotonalumas čia atsiskleidžia ne tik kaip derinimo sistema, bet ir kaip priemonė kurti skirtingas garsines erdves, faktūras ir dramaturgiją.
Septyni nauji kūriniai kviečia išgirsti ekmelinius vargonus iš skirtingų perspektyvų – nuo subtiliausių mikrointervalinių poslinkių iki tankių sąskambių, nuo solinio instrumento iki dialogo su kitais atlikėjais. Kartu koncertas žymi naują instrumento istorijos etapą: po 45 metų Zalcburge ekmeliniai vargonai savo garsines ir kūrybines galimybes atveria Vilniuje.

Koncerto programa:

Mykolas Natalevičius (g. 1985)
„Projektas 658“ ekmeliniams vargonams (2026)

Božena Čiurlionienė (g. 1988)
„Pati tvarka yra harmonija“ ekmeliniams vargonams ir garso takeliui (2026)

Juhani Nuorvala (g. 1961)
„Siuita 72“ ekleminiams vargonams ir smuikui (2026)
„Preliudas 36“ ekmeliniams vargonams ir fortepijonui (2025–2026)

Rytis Mažulis (g. 1961)
„Modulamen“ ekmeliniams vargonams (2026)

Agustín Castilla-Ávila (g. 1974)
„Smėlis ir putos“ ekmeliniams vargonams ir elektrinei gitarai (2026)

Vytautas Germanavičius (g. 1969)
„72- šviesos atspalviai“ ekmeliniams vargonams (2026)

Spalio 3 d., šeštadienis, 19:00
LMTA Didžioji salė (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Frank Stadler rečitalis „Senovės ir Naujojo pasaulių aidai: mikrotoninė smuiko kelionė“

Frank Stadler (smuikas, Austrija)
Julija Vingelė (fortepijonas, Lietuva)
Agustin Castilla-Ávila (gitara, Ispanija) 
Hossam Mahmoud (ūdas; Egiptas, Austrija)

Rečitalyje bus gilinamasi į įvairius požiūrius į mikrotonalumą, intonaciją ir muzikos klausymąsi. Franko Stadlerio susidomėjimas šiais klausimais prasidėjo dar studijų metais Zalcburgo Mozarteumo universitete. Profesoriaus dr. Horsto-Peterio Hessės vedamame mikrotoninės klausos lavinimo kurse (Feinstufen-Gehörbildung) F. Stadleris susipažino su 72 tonų vargonais – instrumentu, leidžiančiu ypač diferencijuotai suvokti tono aukštį. Šis koncertas F. Stadleriui bus ypatingas, nes jis pirmą kartą atliks kūrinį smuikui ir tikrai nepaprastam instrumentui – 72 tonų vargonams.
H. P. Hessės dėstymas, apėmęs rytietiškas tonų sistemas, muzikos psichologijos ir klausos fiziologijos aspektus, supažindino F. Stadlerį su muzikinėmis sistemomis, esančiomis už europietiškosios tradicijos ribų, ir paskatino iškelti esminį klausimą, vis dar darantį įtaką jo meninei praktikai: kiek tai, kaip girdime muziką, yra suformuota mūsų kultūrinio fono, muzikinio išsilavinimo ir klausymosi įpročių?
F. Stadleriui, kaip smuikininkui, tampa vis labiau akivaizdu, kad net ir Vakarų klasikinėje tradicijoje nėra vienos, absoliučios „teisingos“ intonacijos sampratos. Baroko muzikos atlikėjai gali skirtingai vertinti toną nei romantizmo tradicijos suformuoti smuikininkai, o XX amžiaus žydai išplėtojo savitą grojimo smuiku išraiškos kalbą. Net styginių kvartetai, atliekantys tą patį repertuarą, gali atskleisti stebėtinai skirtingas intonacijos sampratas: kontrastuojantys „Quatuor Mosaïques“ ir „Guarneri Quartet“ požiūriai – puikus to pavyzdys.
Šioje programoje minėtos įžvalgos susiejamos su tradicinėmis muzikos kultūromis bei joms būdingu požiūriu į garso aukštį, bei su šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Dar vieną perspektyvą atvers egiptiečių kompozitoriaus, kurio muzikinė patirtis apima tiek arabų, tiek Europos tradicijas, kūriniai.
F. Stadlerio sąlytis su arabų muzika pakeitė jo paties klausymosi įpročius. Kitokia toninė kalba ilgainiui pakeičia intervalų, melodijos krypties, įtampos bei jos išsprendimo suvokimą. Tokiu būdu šiame rečitalyje į mikrotonalumą žvelgiama ne tik kaip į smulkiai suskirstytų garso aukščių sistemą, bet ir kaip į platesnį muzikinės klausos formavimosi bei transformacijos tyrimą, susiduriant su skirtingomis muzikos tradicijomis ir intonacijos sampratomis.

Koncerto programa:

Ulf-Dieter Soyka (g. 1954)
„Alien-Mikroetüden“ Op. 2/77 smuikui ir fortepijonui (2021)
18. Ningal 
13. Shignami
21. Myra 

Tomaž Svete (g. 1956)
„Šešios sonatos“ smuikui solo (2018)
Sonata No. 2, Silhouettes

Agustin Castilla-Ávila (g. 1974)
„Įkalinta muzika II“ smuikui ir gitarai (2004)

Hossam Mahmoud (g. 1965)
„Jaunimo vadovas po piramides“ smuikui solo (2025)

Vytautas Germanavičius (g. 1969)
„Lietuviška daina“ smuikui solo (2026)

Hossam Mahmoud (g. 1965)
„Tyrumo kvėpavimas“ smuikui solo ir ūdui (2026)

Nuotrauka: animelena

Kūrinių anotacijos:

Vytautas Germanavičius

„72- šviesos atspalviai“

Kūrinio garsinę struktūrą sudaro dvi lietuvių liaudies dainos „Vaikščiojo tėvulis“ dermės, nutolusios viena nuo kitos kvintos intervalu. Iš jų suformuota penkių tonų lygios temperacijos dermė, kuri chromatiškai išplečiama ketvirtatoniais, šeštatoniais ir dvyliktatoniais. Taip pat suformuota antroji pentatoninė šeštatonių dermė, chromatiškai papildyta dvyliktatoniais.
Pirmojoje kūrinio dalyje mikrotoninių garsų klasteris nuolat kinta, judėdamas skirtingomis kryptimis dešinėje ir kairėje rankose. Antrojoje dalyje išryškėja likę šeštatoniai ir dvyliktatoniai, kurie kūrinio pabaigoje susilieja į naują tuttiklasterį, paliekantį palaipsniui tirpstantį akordą.
Tai muzikinis perėjimas nuo statiško architektūrinio apšvietimo, įkūnyto 12-TET, prie dinamiško,  nuolat kintančio šviesos žaismo miške lapų viršūnėse, kur kiekvienas mažiausias vėjo gūsis (šeštatonis ar dvyliktatonis) keičia šešėlio ir šviesos santykį.

Juhani Nuorvala

„Siuita 72“ 

„Suite 72“ – trečioji Juhani Nuorvalos siuita, skirta mikrotoniniams klavišiniams instrumentams. Siuita „Suite 22“ (2021 m.), kurioje taikomas oktavos dalijimas į 22 lygias dalis (22-EDO), buvo parašyta Elisos Järvi ketvirtatonių klavišiniam instrumentui Sibeliaus akademijoje. Siuita „Suite 36“ (2025 m.), paremta 36-EDO sistema, skirta „Lumatone“ ir fortepijonui. Pastarasis instrumentas derinamas standartiniu būdu (36-EDO sistemos  dalis). Ne visa naujosios siuitos „Suite 72“, skirtos smuikui ir ekmeliniams vargonams, muzika parašyta 72-EDO sistema: dalis jos sukurta naudojant 36-EDO sistemą, kuri yra 72-EDO sistemos dalis ir kartu – pagrindinis vargonų derinimo būdas.
72-EDO puikiai atitinka 11-osios ribos grynąją intonaciją – derinimo sistemą, pagrįstą grynaisiais intervalais, išvestais iš obertonų serijos, įskaitant penktąją, septintąją ir vienuoliktąją harmonikas. Didžiosios dalies kūrinių harmoninė kalba remiasi šia sistema. Melodijose dažnai naudojamas vadinamasis „slendric“ temperamentas arba gama, kurioje tobulą kvintą sudaro trys lygios dalys.
Šeši siuitos kūriniai pasižymi skirtingu charakteriu: čia skamba tiek šokių, tiek lyrinio pobūdžio muzika. Vienas iš kūrinių – „Bene quondam dociles“ – yra mikrotoninė XVI a. suomiškos dainos aranžuotė iš rinkinio „Piæ cantiones“. Kaip ir visos šio ankstyvuoju katalikiškuoju laikotarpiu sukurto rinkinio dainos, šioji frygiškosios dermės melodija gimė viduramžiais. Ji taip „apsėdo“ kompozitorių Juhani Nuorvalą, kad savo kūriniuose jis ją panaudoja jau ketvirtą ar penktą kartą!

Juhani Nuorvala

„Preliudas 36“

36 garsų lygioji temperacija yra standartinė ekmelinių vargonų derinimo sistema. Naudodamas šią sistemą sukūriau „Suite 36“, skirtą „Lumatone“ ir fortepijonui. „Lumatone“ – tai mikrotoninis klavišinis instrumentas, o fortepijonas derinamas standartiniu būdu; visi dvylika jo garsų taip pat yra tarp trisdešimt šešių „Lumatone“ garsų. Ekmelinių vargonų ir „Lumatone“ klavišų išdėstymas labai skiriasi. Tačiau dar kartą peržiūrėjęs siuitą supratau, kad „Lumatone“ skirtą preliudo partiją būtų galima gana sėkmingai atlikti vargonais. „Prelude 36“ yra pirmosios „Suite 36“ dalies aranžuotė.

Božena Čiurlionienė

„Pati tvarka yra harmonija“

Kūrinys „Pati tvarka yra harmonija“ nagrinėja rezonanso, tylos ir muzikinio laiko tarpusavio ryšį. Įkvėptas pitagoriškosios harmonijos kaip tvarkos principo sampratos, kūrinys plėtojamas per ilgai trunkančius garsinius sąskambius, kuriuos skiria tylos akimirkos, leidžiančios natūraliam vargonų rezonansui formuoti muzikinę tėkmę. Užuot plėtojusi melodines ar vystomąsias struktūras, kompozicija pristato harmoniją kaip nenutrūkstamą būseną, kurioje garsas ir tyla egzistuoja greta, kviesdama klausytoją apmąstyti laipsnišką tvarkos atsiradimą pačiame klausymosi procese.

Rytis Mažulis

„Modulamen“ 

Šios pjesės pavadinimui yra paimtas lotyniškas žodis iš XX a. traktato apie organumą (modulamen – giedojimas, muzikos komponavimas, pagaliau – melodija).  Mažulis mėgino pažvelgti į šį universalų muzikos parametrą, pridėdamas labai mažas aukščių ir trukmių alteracijas. Piešinių ir segmentų cikliškas kartojimas išlieka esminiu plėtojimo laike principu, tačiau vengiau tikslaus „copy-paste“, ieškodamas įdomesnių niuansų ir mikro-pasikeitimų.  Kūrinio trukmė gali svyruoti, priklausomai nuo pasirinkto tempo – apie 8–9 minutes.

Agustín Castilla-Ávila 

„Smėlis ir puta“ 

Ši meditacinio pobūdžio kompozicija, sukurta pagal to paties pavadinimo Chalilio Džibrano eilėraštį. Gitaros harmonikų kuriama atmosfera derinama su ryškiu vargonų vaidmeniu, kuris vidurinėje dalyje įveda melodinę seką, išliekančią beveik iki pat kompozicijos pabaigos. 

Mykolas Natalevičius

„Projektas 658“

Kūrinys pavadintas pagal Projektą 658. Tai pirmąjį Sovietų Sąjungos branduolinį povandeninį laivą K-19 sukūrusio projekto kodinis pavadinimas. 1958–1960 m. pastatytas laivas buvo 114 metrų ilgio, turėjo du branduolinius reaktorius ir gabeno branduolines balistines raketas. Jo technologinius pasiekimus aptemdė įvairių katastrofų seka: nelaimingi atsitikimai statybų metu, jūreivio žūtis įkraunant raketą, 1961 m. reaktoriaus avarija, susidūrimas su amerikiečių povandeniniu laivu USS Gato, gaisras ir tragiška elektros avarija 1982 m. Dėl daugybės nelaimių šis povandeninis laivas gavo pravardę „Hirošima“. Visos šios nelaimės nusinešė daugiau nei penkiasdešimt gyvybių, net neįskaitant papildomų, su radiacija susijusių, aukų skaičiaus. K-19 liko tarnyboje iki 1990 m. Kūrinyje ši tragedijų seka pateikiama kaip žmogaus didvyriškumo metafora, susipynusi su karo absurdu, Sovietų Sąjungos pramonės standartais ir karo mašinos abejingumu žmogaus gyvybei. Jūreiviai gavo mirtiną radiacijos dozę, atliko improvizuotus avarinius remontus ir žuvo gelbėdami kitus. Jų drąsa palaikė sistemą, kurios tikslas buvo sunaikinti daugybės žmonių gyvybes. Institucinis slaptumas dar labiau padidino jų kančias: radiacinė liga buvo slepiama po kita medicinine diagnoze, o visas tragedijas dešimtmečius gaubė paslaptis. Kai kurios kūrinio dalys metaforiškai vaizduoja šaltas vandenyno gelmes, nematomą, mirtiną spinduliuotę, aštrų, veriantį skausmo intensyvumą ir ryškų, bauginantį, chaotišką, tačiau ritmišką Geigerio skaitiklio garsą.

Biografijos:

Elisa Järvi (Suomija)

Pianistė ​​Elisa Järvi atlieka tiek tradicinį, tiek eksperimentinį repertuarą. Ji bendradarbiauja su šiuolaikiniais kompozitoriais, pristato pasaulines jų kūrinių premjeras, taip pat dalyvauja įrašuose. Greta pedagoginės veiklos, pianistė domisi György Ligeti fortepijonine muzika, mikrotoninės muzikos problematika bei fortepijono atlikimo meno istorija Suomijoje. Kartu su kompozitoriumi Sampo Haapamäki E. Järvi sukūrė naujo tipo ketvirtatonį fortepijoną, o 2017 m. atliko S. Haapamäki koncerto ketvirtatoniam fortepijonui premjerą. E. Järvi ​​užsako naujus kūrinius šiam instrumentui ir ieško jam tinkamo istorinio repertuaro.
Aukštąjį išsilavinimą E. Järvi įgijo Sibelijaus akademijoje (muzikos magistro ir daktaro laipsniai), Helsinkio universitete (humanitarinių mokslų magistro laipsnis) bei Kelno muzikos ir šokio aukštojoje mokykloje (Konzertexamen). Jos debiutiniame albume „Aufforderung zum Tanz“ („Fuga“) skamba kūriniai šokiui bei šokio įkvėpti kūriniai pianinui ir fortepijonui.
Naujausiame E. Järvi albume „In Tune–Tune In!“ (SibaRecords, 2025 m.) tyrinėjamas istorinis ir šiuolaikinis mikrotoninio fortepijono repertuaras, naudojant 24-EDO ir 22-EDO derinimo sistemas. Jame greta ankstyvųjų mikrotoninės muzikos pradininkų kūrinių skamba specialiai atlikėjai sukurti šiuolaikinių suomių kompozitorių – tarp jų Juhani Nuorvalos ir Lauri Mäntysaari – opusai. (https://blogit.uniarts.fi/en/post/elisa-jarvi-in-tune-tune-in/)

Frank Stadler (Austrija)

Zalcburgo Mozarteumo universitete, kurį baigė su pagyrimu, Frankas Stadleris studijavo smuiko meną pas Helmutą Zehetmairą. Vėliau trejus metus dirbo H. Zehetmairo asistentu. Toliau tobulinosi pas Ruggiero Ricci, o šias studijas papildė meistriškumo kursai pas Thomasą Brandisą, Franco Gullį ir Ivry Gitlisą. Vėliau F. Stadleris dėstė smuiko klasėje Zalcburgo Mozarteumo universitete bei Antono Brucknerio privačiame universitete Lince.
Nuo 1999 m. F. Stadleris eina Zalcburgo Mozarteumo orkestro pirmojo koncertmeisterio pareigas. Kaip kviestinis koncertmeisteris koncertuoja su kitais kolektyvais, tarp kurių – Tokijo simfoninis orkestras, Bavarijos valstybinė opera ir Birmingemo miesto simfoninis orkestras, be to, nuolat bendradarbiauja su Madrido „Teatro Real“.
Kaip solistas F. Stadleris yra koncertavęs tokiose salėse ir festivaliuose kaip Vienos „Musikverein“, Zalcburgo „Großes Festspielhaus“ ir festivalis „Varšuvos ruduo“ (Warszawska Jesień). Grojo su tokiais kolektyvais kaip Zalcburgo Mozarteumo orkestras, „Tonkünstler“ orkestras, Štutgarto kamerinis orkestras, Orchestre National des Pays de la Loire, Forarlbergo simfoninis orkestras, Kairo simfoninis orkestras ir Egipto „Sinfonietta“.
Glaudus ryšys su W. A. ​​Mozarto muzika sudaro svarbią smuikininko kūrybinės veiklos dalį. F. Stadleris įvairiose šalyse atlieka šio kompozitoriaus kūrinius grodamas istoriniais instrumentais iš Mozarto kolekcijų; 2025 m. „EXPO Osaka“ parodoje atliko Mozarto koncertą smuikui originaliu kompozitoriaus „Costa“ smuiku. Ankstesnės Tarptautinio Mozarteumo fondo organizuotos gastrolės apėmė keturiolikos koncertų ciklą Tokijuje ir Nagojoje.
1993 m. F. Stadleris įkūrė „Stadlerio kvartetą“, pelniusį tarptautinį pripažinimą, ypač už šiuolaikinės muzikos atlikimą. Ansamblis ne kartą pasirodė Zalcburgo festivalyje ir bendradarbiavo su tokiais kompozitoriais kaip George’as Crumbas, Henri Dutilleux, Helmutas Lachenmannas, György Kurtágas, Wolfgangas Rihmas, Jörgas Widmannas, Friedrichas Cerha, Georgas Friedrichas Haasas, Steve’as Reichas, Chaya Czernowin ir Gija Kančelis. Kvarteto įrašai, skirti Helmuto Lachenmanno ir Friedricho Cerhos kūriniams, sulaukė kritikų pripažinimo bei apdovanojimų – įrašas su H. Lachenmanno muzika pelnė „ORF Pasticcio“ apdovanojimą. Pastaraisiais metais kvartetas ypatingą dėmesį skiria Mieczysławo Weinbergo muzikai.
F. Stadleris taip pat yra aktyvus šiuolaikinės muzikos propaguotojas. Jam savo smuiko sonatas ar koncertus yra dedikavę tokie kompozitoriai kaip Bogusławas Schaefferis, Kuzma Bodrovas, Vladimiras Rosinskis, Herbertas Grasslas, Hossamas Mahmoudas ir Theodoras Burkali.
Be savo veiklos orkestre, solinės ir kamerinės muzikos srityse, F. Stadleris kuria projektus, kuriuose susilieja klasikinis repertuaras, šiuolaikinė muzika ir tarpkultūriniai mainai.

Juhani Nuorvala (Suomija)

Įvairios įtakos – mikrotonalumas, minimalizmas, neoromantizmas ir populiarioji muzika, pavyzdžiui, techno, yra Juhani Nuorvalos muzikinės kalbos išskirtinis bruožas. 1961 m. gimęs J. Nuorvala kompozicijos mokėsi devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Helsinkyje, Paryžiuje ir Niujorke, o jo mokytojai buvo tokie kūrėjai kaip Eero Hämeenniemi, Tristanas Murailis ir Davidas Del Tredicis. J. Nuorvala yra sukūręs kamerinės, orkestrinės ir elektroninės muzikos kūrinių. Jis taip pat kūrė muziką bei garsinį apipavidalinimą įvairiems teatro spektakliams ir parašė operą, paremtą Andy Warholo gyvenimo istorija. Nuo XXI a. pradžios didžiąją dalį savo muzikos J. Nuorvala kuria taikydamas alternatyvias derinimo sistemas. Šiuo metu jis dėsto kompoziciją Sibelijaus akademijoje.

Hossam Mahmoud (Egiptas, Austrija)

Hossamas Mahmoudas (g. 1965 m. liepos 12 d. Kaire) – kompozitorius, ūdo ir alto atlikėjas, kurio kūryba plėtojosi arabų ir Europos muzikinių tradicijų sandūroje.
H. Mahmoudas Kaire studijavo Rytų ir Europos muziką, grojimą ūdu, altu bei muzikos pedagogiką, o 1987–1990 m. mokėsi kompozicijos pas Ahmedą Al Saedį. 1990 m. jis persikėlė į Austriją, kur tęsė kompozicijos studijas Graco Menų universitete pas Beatą Furrerį, o vėliau – Zalcburgo Mozarteumo universitete pas Bogusławą Schaefferį; studijas su pagyrimu baigė 1998 m.
H. Mahmoudas kuria kamerinę ir orkestrinę muziką, taip pat elektroninę muziką bei muzikinio teatro kūrinius. Svarbi jo kūrybos ašis – šiuolaikinių Europos kompozicijos technikų ir arabų muzikos bei dvasinių tradicijų sąveika. Užuot tiesiog jungęs skirtingus stilistinius elementus, jis siekia sukurti muzikinę kalbą, kurioje derėtų įvairios laiko, garso, raiškos ir dvasingumo sampratos.
H. Mahmoudo kūriniai buvo atliekami Zalcburgo festivalyje, „Klangspuren Schwaz“ festivalyje bei daugybėje kitų vietų ir festivalių Austrijoje, Vokietijoje, Egipte, Prancūzijoje ir kitur. H. Mahmoudas koncertuose dažnai atlieka savo paties sukurtą muziką, groja ūdu.
Tarp reikšmingiausių H. Mahmoudo kūrinių – styginių trio „Tarab I“ (2004 m.), Zalcburgo festivalio užsakymu sukurtas „Seelenfäden“ (sufijų chorui, mišriam chorui ir ansambliui) bei opera „18 Tage…“, įkvėpta 2011 m. Egipto revoliucijos. Kiti žymūs kūriniai – „Tahrir–Befreie dich!“ ir „Stabat Mater Furiosa“ – kūrinys, nagrinėjantis smurto, karo ir žmogaus egzistencijos trapumo temas.
Tarp H. Mahmoudo apdovanojimų ir stipendijų – 2000 m. Zalcburgo žemės stipendija, 2001 m. rezidencija „Komponistenforum Mittersill“, 2002 m. Austrijos valstybinė stipendija, 2005 m. Zalcburgo žemės muzikos premija ir 2013 m. Zalcburgo žemės didžioji meno premija už muziką. 2019 m. jis gavo dar vieną Austrijos valstybinę kompozitoriaus stipendiją.
H. Mahmoudas jau daugelį metų yra glaudžiai susijęs su Zalcburgo kultūriniu gyvenimu. Jo kūrybai būdingas domėjimasis tarpkultūriniu dialogu, dvasingumu ir meninės raiškos bei šiuolaikinių socialinių realijų santykiu.

Nancy Kamal (Egiptas)

Nancy Kamal yra nepriklausoma egiptiečių vizualiojo meno kūrėja ir kino režisierė. Ji baigė Helvano universiteto (Egiptas) Vaizduojamųjų menų fakultetą, kur specializavosi animacijos srityje. Jos kūryba apima dokumentinį ir eksperimentinį kiną; autorė nagrinėja kultūrinę atmintį, menines tradicijas, dvasinius ryšius bei žinių perdavimą iš kartos į kartą.
Pirmasis jos trumpametražis filmas „Fried Dreams“ pelnė trumpametražio filmo apdovanojimą Aleksandrijos tarptautiniame kino festivalyje, o 2008 m. buvo rodytas Dubajaus tarptautiniame kino festivalyje. Antrojo filmo „Coffin Décolleté“ pasaulinė premjera įvyko 2019 m. Rio de Žaneire (Brazilija). Filmas buvo oficialiai atrinktas į daugiau nei 110 festivalių trisdešimt penkiose šalyse ir pelnė dvylika apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose Ispanijoje, Brazilijoje, Italijoje, JAV, Turkijoje, Indijoje, Lenkijoje bei Australijoje.
Pirmasis jos pilnametražis dokumentinis filmas „Eternal School“ – tai Austrijos ir Egipto bendros gamybos projektas, kurį parėmė Zalcburge įsikūrusi organizacija „WØD“. Filme nagrinėjamas ryšys tarp Ramseso Wissos Wassefo ir dviejų audėjų kartų Wissos Wassefo meno centre Haranijoje (Egiptas). Filmo premjera įvyko „Mozartkino“ kino teatre Zalcburge (Austrija), vėliau jis buvo rodomas Kairo operos teatre (Egiptas).
Kamal tęsė bendradarbiavimą su „WØD“ (Zalcburgas), kurdama dokumentinių filmų ciklą apie mokinystę, meilę ir žinių perdavimą iš kartos į kartą Egipte. Filme „School of Memory – Part 1“ nagrinėjamas koptų giesmių perdavimas bei mokytojų ir mokinių ryšiai koptų stačiatikių bažnyčioje. Pasaulinė filmo premjera įvyko Zalcburge 2023 m. lapkritį, o vėliau, 2024 m. lapkritį, jis buvo rodomas Didžiojoje „Bibliotheca Alexandrina“ salėje bei Kairo operos teatre.
Naujausiame dokumentiniame filme „Al Gazoulia“ pusantrų metų stebimas Egipto sufijų ordinas „Al Gazoulia“; autorė leidžiasi į intymią kelionę per kaimus ir dykumų kraštovaizdžius, tyrinėdama ordino ritualus, dvasines tradicijas ir vidinius bendruomenės narių santykius. Bendradarbiaudama su „WØD“, Kamal toliau tyrinėja meno, atminties, dvasingumo ir žinių perdavimo iš kartos į kartą ryšį Egipte.

Agustín Castilla-Ávila (Ispanija, Austrija)

Agustínas Castilla-Ávila – kompozitorius, gitaristas, improvizacijos meistras, grafikas ir meno tyrinėtojas. Jis aktyviai dirba kompozitoriumi Europoje, Azijoje ir JAV. Jo kūrinius yra atlikę tokie dirigentai kaip D. Russellas-Daviesas, J. Kalitzke, T. Ceccherini, A. Soriano, H. Lintu, H. Schellenbergeris ir kiti. A. Castilla-Ávila kuria muziką soliniams instrumentams, kameriniams ansambliams ir orkestrui, taip pat kūrinius teatrui, šokiui bei operai. Jo darbus yra išleidusios tokios leidyklos kaip „Doblinger Verlag“, „Bergmann Edition“, „Mackingerverlag“, „Da Vinci Edition“, „Verlag Neue Musik“, „Matrix“ ir „Joachim Trekel“. Jo muzika įamžinta šešiolikoje kompaktinių plokštelių (CD) ir trijose vaizdo plokštelėse (DVD).
A. Castilla-Ávila eina Austrijoje veikiančios Tarptautinės ekmelinės muzikos draugijos (Internationale Gesellschaft für Ekmelische Musik) prezidento pareigas, taip pat vadovauja simpoziumams „Mikrotöne: Small is Beautiful“ Zalcburge ir Vilniuje bei „The Microtonal Village“ Niujorke.
A. Castilla-Ávila savo idėjomis dalijasi paskaitose visame pasaulyje; tarp jų tokiose institucijose kaip Džiulijardo mokykla Niujorke, Zalcburgo Mozarteumo universitetas, Yong Siew Toh muzikos konservatorija Singapūre ir Bostono universitetas.
Savo grafikos darbų ciklą „Natiurmortas su tyla“ (Still Life with Silence) A. Castilla-Ávila pristatė galerijose ir muziejuose Japonijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Danijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, JAV ir Meksikoje.

Julija Vingelė (Lietuva)

Julija Vingelė – pianistė ​​ir tyrėja. Bakalauro studijas ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Veimaro Franco Liszto muzikos universitete, o magistro laipsnį įgijo Hanoverio muzikos, teatro ir medijų universitete. 2025 m., bendradarbiaudama su Lietuvos muzikos informacijos centru, J. Vingelė išleido debiutinį albumą, skirtą lietuvių kompozitorių muzikai.
Šiuo metu Julija studijuoja meno doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur tyrinėja tarpdisciplininius ryšius tarp meno sričių ir jų raišką muzikos atlikime. Ji taip pat dirba tyrėja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Scenos menų tyrimų centro ekselencijos klasteryje „Improvizacija ir kūrybiškumas scenos menuose“. J. Vingelė savo tyrimus pristatė tarptautinėse konferencijose Vilniuje, Valetoje, Taline, Pirėnuose ir Bankoke. Už akademinius pasiekimus jai buvo skirta Lietuvos mokslo tarybos stipendija.

Neringa Valuntonytė (Lietuva)

Neringa Valuntonytė – pianistė ​​ir menininkė tyrėja, nagrinėjanti meninę tapatybę bei jos raišką atlikimo mene. Savo konceptualiose rečitalių programose ji tyrinėja atlikėjo asmenybę, ieško naujų sąveikos formų tarp atlikėjo, muzikos ir auditorijos bei į savo muzikinį pasirodymą integruoja vizualinius ir performatyvius elementus.
Neringa atliko solo ir kamerinės muzikos programas Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje, Austrijoje ir Lietuvoje. Kaip solistė ji koncertavo su Lietuvos kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Ščecino filharmonijos simfoniniu orkestru ir Lvovo kameriniu orkestru „Akademia“.
2025 m. Neringai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje suteiktas meno daktarės laipsnis. Jos meniniame tyrime buvo nagrinėjamas klasikinės muzikos atlikėjo asmenybės kūrimas ir jo sąsajos su asmeniniu prekės ženklu. Šią temą ji toliau plėtoja savo kūrybinėje veikloje, eksperimentuodama su įvairiais meninės tapatybės konstravimo ir komunikavimo būdais.
Vienas reikšmingiausių jos ankstyvosios pianistės karjeros pasiekimų – 2019 m. pelnytas trečiosios vietos apdovanojimas VIII tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse.

Paula Bagotyriūtė (Lietuva)

Paula Bagotyriūtė – jaunosios kartos Lietuvos pianistė, aktyviai kurianti ir atliekanti šiuolaikinę, improvizacinę bei eksperimentinę muziką. Baigusi klasikinio fortepijono bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Zbignevo Ibelgaupto klasėje), ji tęsė mokslus šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistrantūroje, kur tobulinosi pas tokius Lietuvos muzikus kaip Petras Geniušas, Liudas Mockūnas, Arnas Mikalkėnas, Dmitrijus Golovanovas, Vykintas Baltakas ir kt.
Pianistės veikla apima platų muzikos žanrų spektrą – nuo ​​šiuolaikinės operos ir džiazo iki tarpdisciplininių projektų. Paula dalyvavo įvairiuose Lietuvos muzikos festivaliuose bei projektuose, tokiuose kaip „Improdimensija“, „Muzika Vilniui“, „Vilnius Jazz“, „Operomanija“, Kristupo vasaros festivalis ir kt. 2023 m. rudenį ji buvo pakviesta koncertuoti Pekino muzikos festivalyje kaip „Mahler Foundation Festival Orchestra“ narė. 2024 m. ji pasirodė Berlyne (erdvėje „Kühlhaus Berlin“) vykusiame tarpdisciplininio meno festivalyje „Into the Open“. Tais pačiais metais ji tapo eksperimentinės elektroninės muzikos ir garso meno kūrėjų konkurso „Method, Sound & Silence“ nugalėtoja. Ji taip pat koncertavo Šveicarijoje vykusiame festivalyje „Stanser Musiktage“ kartu su Liucernos improvizatorių orkestru (LUIO). 2025 m. kartu su duetu „Briedinė erkė“ ji pelnė „Grand Prix“ apdovanojimą konkurse „Vilnius Jazz Young Power“. 2026 m. vasarą Paula pradėjo Kristupo vasaros festivalio koncertų ciklą pasirodymu industrinėje erdvėje „Gallery 1986“, kurioje fortepijoną traktavo kaip ritminį instrumentą elektroninės šokių muzikos kontekste.
Svarbiausia Paulos kūrybos dalis – abipusė atlikėjos ir klausytojo patirtis. Savo vidines būsenas ji geriausiai perteikia garsu ir improvizacija, atskleisdama ryšį su kuriamuoju momentu jam vykstant. Klausytojai kviečiami patirti tiek savo, tiek atlikėjos vidinius procesus. Reaguodama į spontaniškus impulsus, Paula kuria muziką, kuri nuolat kinta ir yra unikali kiekvieną akimirką. Ji suvokia fortepijoną kaip skulptūrišką garsinę ekosistemą, kurioje kiekviena medžiaga – stygos, medis, metalas ir klavišai – tampa lygiaverčiu kūrybinio proceso elementu. Paula transformuoja instrumento skambesį ant stygų dėliodama įvairius objektus (tarp jų – ir magnetus) ir taip išplečia įprastą fortepijono tembrą iki daugiasluoksnio, orkestrinio skambesio. Jos kūrybos centre – klausymasis kaip aktyvi, sąmoninga būsena, leidžianti garsui rastis be išankstinės kontrolės, kad muzika taptų gyva, nuolat kintančia patirtimi.

Mantautas Krukauskas (Lietuva)

Mantautas Krukauskas – kompozitorius, garso meno kūrėjas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (Vilniuje) Kompozicijos katedros docentas. Jis taip pat yra Muzikos inovacijų studijų centro bendraįkūrėjas, kuriam vadovauja nuo 2016 m. Šis centras – tai akademinė laboratorija, skirta mokymui, meninei praktikai bei moksliniams tyrimams; jo veikla orientuota į muzikos technologijas, inovacijas muzikos ir muzikinio ugdymo srityse, interaktyvųjį meną bei įtraukiąsias medijas.
M. Krukausko kūrybą sudaro kamerinė ir elektroninė muzika, garso meno kūriniai bei muzika teatro ir šokio spektakliams. Jo kūriniai buvo atliekami Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV ir kitose šalyse. Meninė kūrėjo veikla taip pat apima elektroninės muzikos atlikimą bei muzikos prodiusavimą ir aranžavimą kūrybinių industrijų srityje.
M. Krukauskas aktyviai dalyvauja įvairiapusėje veikloje, įskaitant tarptautinių meninių, mokslinių ir edukacinių programų vadovavimą bei koordinavimą. Jo interesų sritis apima tarpdiscipliniškumą, kūrybiškumą, muzikos ir medijų technologijas bei skirtingų estetinių ir kultūrinių požiūrių sąveiką.

Božena Čiurlionienė (Lietuva)

Božena Čiurlionienė – lietuvių kompozitorė ir muzikologė. Ji yra įgijusi meno daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje taip pat baigė kompozicijos bakalauro ir magistro studijas. Kompozitorė aktyviai kuria nuo 2006 m.; jos kūrybą sudaro orkestrinė, kamerinė ir chorinė muzika bei progresyviojo roko kūriniai. Jos muzika skambėjo įvairiose šalyse, įskaitant Lietuvą, Prancūziją, Vokietiją, Japoniją, Lenkiją, Jungtinę Karalystę, JAV ir kt.
2025 m. B. Čiurlionienės orkestrinis kūrinys „Confessiones“ pelnė sidabro medalį „Global Music Awards“ konkurse, o chorinė kompozicija „Agnus Dei“ 2024 m. buvo apdovanota „Diamond Prize“ Eriko Sati tarptautiniame muzikos konkurse. Jos kūrybiniai ir moksliniai interesai apima šiuolaikinę kompoziciją bei simetrinį konstruktyvizmą, ypatingą dėmesį skiriant tritonio struktūrinei ir istorinei reikšmei muzikinėje kompozicijoje.

Rytis Mažulis (Lietuva)

Rytis Mažulis studijavo kompoziciją pas profesorių Julių Juzeliūną Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurią baigė 1983 m. 1989 m. jis pradėjo dėstyti savo alma mater, o 2006–2014 m. vadovavo Kompozicijos katedrai. Nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. balandžio jis dalyvavo rezidencijoje „Akademie Schloss Solitude“ Štutgarte.
1988 m. už kamerinį kūrinį „Miegas“ jam buvo skirta „Tylos“ premija, o 1989 m. už kamerinę ir vokalinę muziką – Lietuvos kultūros fondo premija. R. Mažulis tris kartus pelnė geriausio vokalinio kūrinio apdovanojimą Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse (už kūrinius „ajapajapam“, 2002 m.; „Forma yra tuštuma“, 2006 m.; ir „Coda“, 2011 m.). 2004 m. kompozitoriui buvo paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Ryčio Mažulio kūriniai nuolat atliekami įvairiuose festivaliuose ir muzikiniuose renginiuose, tarp kurių – „Nyyd“ (Talinas, 1991), „Musikhøst“ (Odensė, 1992), „Deutschlandfunk“ (Kelnas, 1992), „Prahos pavasaris“ (1995), Norrtälje kamerinės muzikos festivalis (1995), „De Suite Muziekweek“ (Amsterdamas, 1995), „Minimalisms“ (Berlynas, 1998), „Klang Raum“ (Štutgartas, 1998), 53-ioji Naujosios muzikos ir muzikinio ugdymo instituto konferencija (Darmštatas, 1999), „MaerzMusik“ (Berlynas, 2003), „Melos-Ethos“ (Bratislava, 2005), Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalis (2006, 2007), „Images Sonores“ (Lježas, 2007) ir ISCM Pasaulinės muzikos dienos (Vilnius, 2008), taip pat koncertai Varšuvoje, Gdanske, Diuseldorfe, Štutgarte, Londone ir kitur.
Radikalią ir eksperimentinę Ryčio Mažulio muziką galima apibūdinti tokiais oksimoronais kaip „minimalistinis maksimalizmas“, „sudėtingas paprastumas“ ar „dinamiška statika“. Kompozitorius kartais įgyvendina savo idėjas vieno pustonio ribose, traktuodamas mikroskopinę garso dalelę kaip begalinio tankio erdvę. Jo muzika primena hipnotizuojančius garsinius ritualus, kuriuose lengva prarasti laiko ir erdvės pojūtį. Šiuo Ryčio Mažulio muzikos fenomenu susidomėjo ir Belgijos įrašų kompanija „Megadisc Classics“, 2004–2010 m. išleidusi keturis jo kūrybai skirtus albumus.
Visai Ryčio Mažulio kūrybai būdingas savitas stilistinis grynumas, muzikinio audinio vientisumas, koncentrinės, ciklinės formos bei simetrija, grindžiama kontrapunktine – daugiausia kanonine – technika. Toks kūrybinis požiūris savaime reikalauja kruopščiai parinktų muzikinių kūrinių sudėčių, leidžiančių išgauti vientisą, „kristalinį“ skambesį. Todėl Rytis Mažulis daugiausia kuria vienarūšių balsų ansambliams arba klavišiniams instrumentams; pastariesiems skirti kūriniai gali būti atliekami gyvai arba realizuojami kompiuteriu, kurį kompozitorius traktuoja kaip savotišką „superfortepijoną“. Kai kuriuose kūriniuose taip pat išnaudojamos specifinės kompiuterio galimybės, kurių neįmanoma atkartoti grojant įprastais instrumentais.

Vytautas Germanavičius (Lietuva)

Vytautas Germanavičius – lietuvių kompozitorius, kurio kūryboje dera mikrotonalumo, minimalizmo ir neoromantizmo elementai. Ypatingą dėmesį jis skiria garso tembrinei įvairovei bei mikrointervalinėms struktūroms. Jo kūriniuose muzikinė medžiaga dažnai skleidžiasi nuolat kintančioje garsinėje erdvėje, kurioje svarbų vaidmenį atlieka subtilios tembro, faktūros ir harmoninio lauko transformacijos. Nuo 2021 m. V. Germanavičius į savo kompozicinę sistemą integruoja lietuvių tradicinės vokalinės ir instrumentinės muzikos tyrimų rezultatus bei autentiškų aukščio sekų mikrointervalines struktūras.
Kompozicijos V. Germanavičius mokėsi pas Julių Juzeliūną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau tobulinosi elektroninės bei kompiuterinės muzikos ir garso įrašymo technologijų srityse „Mills“ koledže (JAV). Jis yra humanitarinių mokslų daktaras ir monografijos „Nuo natūraliųjų muzikos aranžuočių iki etnodainų sekų sistemų: teorija ir kūryba“ (2024 m.) autorius. Kompozitorius yra pelnęs UNESCO ir „Aschberg“ bei „Fulbright“ stipendijas, Elizabeth Mills Crothers kompozicijos premiją ir Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią orkestrinį kūrinį.
V. Germanavičius dalyvavo rezidencijose „Banff“ menų centre, Visbio tarptautiniame kompozitorių centre bei „Cité Internationale des Arts“ Paryžiuje, taip pat tobulinosi Sibelijaus akademijoje ir IRCAM centre Paryžiuje. Jo muzika skambėjo tokiuose renginiuose ir erdvėse kaip ISCM Pasaulinės muzikos dienos, „Gaudeamus“ muzikos savaitė, koncertų ciklas „Other Minds“, Berlyno filharmonija ir „Muza Kawasaki“ salė Tokijuje, taip pat kituose festivaliuose Europoje, Azijoje bei Amerikoje.

Mykolas Natalevičius (Lietuva)

Mykolas Natalevičius – lietuvių kompozitorius, kurio kūryba apima plačią muzikos sričių įvairovę: nuo akustinės instrumentinės muzikos iki eksperimentinės elektronikos. Muzika nebuvo pirmoji jo kūrybinės raiškos forma: savo meninį kelią jis pradėjo kaip vizualiųjų menų kūrėjas, sėkmingai dalyvavo konkursuose bei parodose, o 1998 m. pelnė Vilniaus mero padėką „Už meninę veiklą“. Muzikos studijas jis pradėjo būdamas šešiolikos; vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją pas profesorius Vytautą Barkauską ir Ričardą Kabelį. Taip pat lankė dainavimo (pas Deividą Staponkų ir Algirdą Janutą) bei simfoninio dirigavimo (pas Gintarą Rinkevičių) kursus.
2010 m. jis studijavo Danijos elektroninės muzikos institute pas Henriką Munchą, o 2013 m. atliko mokslinę stažuotę Londono Karalienės Marijos universiteto Skaitmeninės muzikos centre pas profesorių Geraintą Wigginsą, dirbdamas Kompiuterinio kūrybiškumo laboratorijoje. 2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jam buvo suteiktas meno daktaro laipsnis; šiuo metu jis yra šios akademijos Kompozicijos katedros docentas. 2021 m. jis buvo išrinktas į Akademijos senatą, o nuo 2025 m. eina Kompozicijos katedros vedėjo pareigas.
2017–2025 m. M. Natalevičius vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Jo iniciatyva 2019 m. buvo įkurtas Baltijos šalių šiuolaikinės muzikos tinklas, kurio veiklą jis ir toliau koordinuoja. Nuo 2020 m. šis tinklas organizuoja festivalį „Baltijos muzikos dienos“ bei įvairius muzikos eksporto projektus. 2025 m. tinklas pradėjo bendradarbiauti su Šiaurės šalių kompozitorių taryba; kartu jie inicijuoja projektus, skirtus šiuolaikinei muzikai tarptautiniu mastu skleisti.
M. Natalevičiaus kūrybą galima skirstyti į dvi pagrindines kryptis. Pirmoji kryptis yra eksperimentinė, grindžiama tokių ekstremalių muzikinių idiomų kaip tęstinio garso ir triukšmo deriniu; antroji – minimalistinė ir konsonansinė, besiremianti ambientinės muzikos bei garsovaizdžio estetika. Eksperimentinė kryptis dažniausiai reiškiasi orkestrinėje, kamerinėje ir elektroninėje muzikoje bei yra susijusi su ribinėmis patirtimis, taip pat industrinėmis ir katastrofų temomis (kūriniai „Trauma“, „Gas Flare“, „Karachay“); šios krypties orkestriniuose ir kameriniuose kūriniuose taip pat pasitelkiama spektrinės muzikos technika. Antroji kryptis dažniausiai atsiskleidžia chorinėje, fortepijoninėje ir vargonų muzikoje, taip pat muzikoje kinui bei teatrui; jai būdingas konsonansinis skambesys ir taki atmosfera (kūriniai „dew.mist“, „Dreamy“, „Dulce Lumen“).
Natalevičiaus muzika atliekama Lietuvoje ir užsienyje vykstančiuose šiuolaikinio meno renginiuose bei festivaliuose. Tarp tarptautinį ir nacionalinį pripažinimą pelniusių kolektyvų, atlikusių jo kūrinius, yra „L’Itinéraire“ (Prancūzija), „LOOS Ensemble“ (Nyderlandai), „Quasar“ (Kanada), „Altera Veritas“ (Latvija), Latvijos valstybinis akademinis choras „Latvija“, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, chorai „Jauna muzika“ ir „Vilnius“, „DIISSC Orchestra“, „Synaesthesis“, „Twenty Fingers Duo“ bei „Trio Agora“, taip pat tokie solistai kaip tenoras Algirdas Janutas ir vargonininkė Jūratė Landsbergytė.
Natalevičiaus kūryba įvertinta daugybe tarptautinių ir nacionalinių apdovanojimų. 2008 m. kartu su kolegomis iš kūrybinės grupės „New Opera Action“ jis pelnė apdovanojimą už geriausią sceninį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame kasmetiniame geriausių metų kūrinių konkurse. Kūrinys „Synchronisation“ (2009 m.), sukurtas bendradarbiaujant su vaizdo menininku Rimu Sakalausku, pelnė septynis tarptautinius apdovanojimus ir buvo pristatytas keturiasdešimtyje festivalių bei parodų įvairiose šalyse. 2012 m. kompozitoriui skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija.
Apdovanojimų sulaukė ir jo orkestrinė bei chorinė muzika. 2011 m. kūrinys simfoniniam orkestrui „Kampana“ pelnė debiuto prizą Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų kūrinių konkurse. 2014 m. „O Crux Ave“ laimėjo pirmąją vietą ir publikos simpatijų prizą chorinės muzikos konkurse „Vox Juventutis“. 2016 m. tame pačiame geriausių metų kūrinių konkurse kūrinys „Karachay“ buvo įvertintas apdovanojimu „Už ryškią orkestrinę faktūrą“.