Lietuvos scenos meno transformacijos: estetika, etika ir politika

Šiuo metu vystomas projektas „Laisvė/jimas: Lietuvos scenos meno transformacija po 1985 m.“:

Projekte „Laisvė/jimas: Lietuvos scenos meno transformacija po 1985 m.“ siekiama kompleksiškai ištirti ir kritiškai interpretuoti Lietuvos scenos meno transformaciją po 1985 m. iš tarpsritinės ir tarpdalykinės perspektyvos, konsoliduojant LMTA tyrėjų potencialą ir įtraukiant užsienio mokslininkus, meninių tyrimų ekspertus, jaunuosius mokslininkus į tarptautiniu bendradarbiavimu grindžiamas MTEP veiklas. Tyrimo santykį su aktualia tarptautine panašios tematikos darbų būkle grindžia nuostata, kad Lietuvos scenos meno transformacijos po 1985 m. nagrinėjimo pažangai būtinas kokybinis pokytis. Šiuolaikybės scenos meninės praktikos ir instituciniai lūžiai iki šiol susilaukė tik viena sritimi apribotos ir dažniausiai mononacionalinės analizės. Siekiant, kad transformaciniai procesai ir reiškiniai taptų plačiau žinomi tarptautinėms akademinėms bendruomenėms ir pakliūtų į bendresnę kultūrinę vartoseną, paranku vystyti tarpsritinius ir tarpdalykinius tyrimus. Plėtojant tyrimo tematiką siekiama gilesnių scenos meno ir jo skirtingų kontekstų atodangų, atsitolinant nuo supaprastintų sampratų apie menines praktikas kaip socialinių struktūrų ir politinių procesų atspindį. Tyrimas siekia reikšmingai praturtinti žinias apie permainų laikotarpio Lietuvos scenos meno socialinę ir kultūrinę reikšmę, visuomenių įgalinimą per meno praktikas ir menininkų dalyvavimą socialiniuose bei politiniuose pokyčiuose.

Pirmoji tyrimų grupė:
Matthieu Guillot, Vita Gruodytė. Les derniers rites païens. Les origines de la musique lituanienne contemporaine.

Šiuolaikinis požiūris į kultūros studijas, nepaisant epistemologinių ir metodologinių skirtumų, turi keletą bendrų krypčių: stebėti tam tikroje kultūroje vykstančius fenomenus ir jų formų hibridizaciją. Remiantis Michelio de Certeau indėliu į kultūros tyrimą („pliuralistinės kultūros epistemologijos“ požiūriu traktuojant kultūrą kaip „daugiskaitą“, kurioje išryškinama „visuomenės grupių atmintis“) ši studija nagrinėja tam tikrus lietuvių muzikos reprezentacijos XX ir XXI a. istoriniame kontekste klausimus. Joje apžvelgiami politiniai, socialiniai, techniniai bei estetiniai veiksniai, dalyvaujantys kultūrinių hierarchijų ir normų kūrime.
Disciplininis – muzikologinis – turinys peržiūrimas iš tarpdisciplininės – istorinės ir antropologinės – perspektyvos. Lietuvoje įvykęs „kultūrinis poslinkis“, paženklinęs 1970-ų metų stilistinius ir estetinius pokyčius, pristatomas prancūzakalbiam skaitytojui, sovietinę kultūrinę terpę, kurios dalimi pokariu tapo Lietuva, vis dar matančiam kaip vienalytę pilką masę. Aktualėjant susidomėjimui senosiomis kultūromis ir šiuolaikinių kultūrinių artefaktų istorinėmis ištakomis, pastaraisiais metais su lietuviškos muzikos specifika prancūzakalbė auditorija jau buvo epizodiškai supažindinta, ir ji ją sudomino būtent archainės praeities įspaudai ir ženklai šiuolaikiniame meniniame/muzikiniame mąstyme. Remiantis tokiu susidomėjimu, būtent šis aspektas plėtojamas ir pateikiamas per „kultūrinio lūžio“ tašką – kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus etno-oratorijas, kurios išryškino kontrastą tarp vadinamų „populiariųjų kultūrų“ ir „aukštųjų kultūrų“ percepcijos ir recepcijos, pasiūlė naujų jungčių galimybes ir privertė ieškoti įrankių šio naujadaro tyrimams.
Tyrimo iššūkis slypi XX amžiaus antroje pusėje įvykusius pokyčius pristatyti kaip istorinės, kultūrinės ir estetinės prasmės fenomeną pasitelkiant fenomenologinį žvilgsnį, analizuojantį kultūrinių perspektyvų įvairovę. Projekto originalumas: lietuviškos kultūros suvokimo ir tyrimo būdų sankirtoje nagrinėjamą „atpažįstamos tapatybės“ konceptą apžvelgti ne kaip objektą, o kaip patirties laike ir erdvėje fenomeną

Antroji tyrimų grupė:
Goda Dapšytė, Vaidas Jauniškis, Rasa Murauskaitė-Juškienė, Rūta Stanevičiūtė, Edvardas Šumila. Lietuvos scenos meno transformacija po 1990: politika ir estetika.

Tarpdalykinėje monografijoje nagrinėjamos politikos ir estetikos sampynos Lietuvos scenos mene po 1990 m., analizuojant nacionalinių praktikų ir diskursų pokyčius kaip atsaką į užmuzikinius – politinius, socioekonominius ir technologinius – iššūkius: socialinį liberalizavimą, globalizaciją, skaitmeninimą, internetą, vėlyvojo kapitalizmo ekonomiką ir ekologinį judėjimą ir kt. Kolektyvinę monografiją planuojama publikuoti leidykloje Academic Studies Press 2027 m.

Monografijos skyriai:
Edvardas Šumila. „Neoliberali įsivaizduojamybė ir angažuotumo sugrįžimas: Lietuva ir Rytų Europa po 1990-ųjų“ (The Neoliberal Imaginary and the Return of the Commitment (Lithuania and Eastern Europe after 1990)). Skyriuje įvardijama ir nagrinėjama „neoliberalios įsivaizduojamybės“ sąvoka, padedanti suprasti kaip meninė veikla, estetikos paradigmos ir politinio angažuotumo formos buvo formuojamos nuo XX a. pabaigos iki dabar. Skyriuje keliaujama per keturis istorinius pjūvius, kurie žymi perėjimą nuo modernistinio ir avangardinio etoso, kuriam buvo būdingas angažuotumas prie po 1990 m. įsigalėjusios neoliberalios estetikos, kuri čia matoma kaip aparatas transformuojantis tiek meno autonomijos, tiek subjektyvumo ir pačio istoriškumo supratimą. Bendra šį skyrių jungianti hipotezė siūlo suprasti istoriškumą kaip įtampų tarp autonomijos, krizės ir sociopolitinių įsivaizduojamybių dinamiką, kuri tiek įgalina, tiek apriboja šiame kontekste atsirandantį meną ir jo funkcijas.
Vaidas Jauniškis. „Lietuvos teatro kaita 20 a. pabaigoje: postkolonializmas versus postmodernizmas“. Pirmieji nepriklausomybės dešimtmečiai Lietuvos teatre atvėrė tai, ką gerokai vėliau galima įvardinti kaip praktiškai išsipildžiusią postkolonializmo teorijos klasiką. Atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo svarbu atsigręžti ir permąstyti, kaip kolonizatoriai vertė suprasti praeitį. Teatrai norėjo prisidėti prie tautinio atbudimo ir kėlė iš užmaršties praeities istoriją, interpretavo ilgą laiką draustas temas, taip bandydami rasti savo vietą naujoje istorinėje distancijoje. Paskutiniais okupacijos ir pirmaisiais nepriklausomybės metais scena tapo svarbia viešąja erdve traumoms išsakyti – buvo kuriami spektakliai apie tremtį, partizanus, disidentus. Potrauminio gijimo procese, kaip teigia psichologai, labai svarbus ir kaltųjų įvardijimas ir nubaudimas, todėl scena tapo ir savotiško atsiteisimo erdve. Kartu su santvarkų virsmu ateina ir postmodernizmo pasaulėžiūra: postmodernizmas tampa ir reakcija į hipertrofuotus bandymus iš naujo kurti atminties vietas, didžiuosius pasakojimus. Metaforinio kalbėjimo, apolitiškos laikysenos tendencijos išliko net ir pakitus santvarkoms. Metaforinės kalbos ypatumai XX a. paskutiniais dešimtmečiais sudomino ir užsienio teatralus, o žiūrovų akyse tai išliko kaip gero teatro etalonas. Tai galima būtų priskirti vyresnės kartos režisierių kūrybiniam habitus. Jie tai perduoda jaunesnei kartai, ir jos atstovų kūryboje dažnai galima matyti ne vien postmodernistinio, postdraminio teatro tendencijas, bet ir rašytinio žodžio nepakankamumą scenos menui, nepasitikėjimą juo, norą perrašyti pjeses, laisvai inscenizuoti literatūros kūrinius.
Goda Dapšytė. „(Im)Possibility of Uncensoring“ (Išcenzūravimo (ne)įmanomybė). Skyriuje nagrinėjami teatro cenzūros mechanizmai, akcentuojant, kad cenzūra nėra tik išorinė draudimų sistema, bet kalbą ir meninę raišką formuojanti galia, kurios veikimas nesutampa su oficialių institucijų veiklos laikotarpiais. Analizė atskleidė, kad „išcenzūravimo“ procesai yra sudėtingi, nes cenzūros pėdsakai persikelia tarp medijų, diskursų ir interpretacijų, o jos logika veikia ne tik valstybės, bet ir socialiniu lygmeniu. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietmečio dramaturgijos recepcijai šiandien, nekritiškam priėmimui, kai neįvertinami cenzūros kontekstai ir poveikis diskurso raidai. Keliamas klausimas, kaip šiuolaikinis teatras gali rekonstruoti, permąstyti ar „išcenzūruoti“ praeities tekstus, kai originalų autoritetas ir interpretacinės galimybės yra nulemtos jų kintančių kultūrinių ir politinių kontekstų.
Rūta Stanevičiūtė. “Moralinė vaizduotė ir (post)atmintis lietuvių muzikoje po 1990 m.“. Skyriuje nagrinėjama, kaip po 1990 m. lietuvių muzika moduliavo nuo homogeniško nacionalinės muzikos kultūros įvaizdžio, kurį vis dar puoselėjo muzikos kritika, link post-nacionalinės muzikos scenos fragmentacijos ir įvairovės. Tai, kas jungia įvairuojančias lietuvių muzikines praktikas prieš ir po 1990 metų, yra meno sampratos ir menininko statuso visuomenėje kritinis permąstymas ir moralinės vaizduotės raiška. Keitėsi muzikinių kūrinių inspiracijų ratas ir stilistika, tačiau meno ir dabarties santykio klausimas tik aštrėjo. Trauma, atmintis, tapatybė, etika – fundamentalios kategorijos, svarbios vėlyvosios modernybės ir ankstyvosios šiuolaikybės lietuvių kompozitorių muzikinei ir moralinei vaizduotei.
Rasa Murauskaitė. „Dekolonizacijos procesai Lietuvos operos scenoje po 1990 m.“. Skyriuje aptariama Lietuvos operos scenos transformacija po nepriklausomybės atgavimo iš dekolonizacijos ir postkolonializmo perspektyvų, tyrinėjant tiek valstybiniuose teatruose įvykusius pokyčius, tiek nepriklausomas operos iniciatyvas (tokias kaip „Operomanija“, „Vilniaus miesto opera“, „Naujoji opera“ ir pan.). Tyrimas aprėpia tiek institucinių pokyčių, tiek paties žanro transformacijų, tiek operos scenoje aptariamų temų analizę. Didžiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinėms Lietuvos kompozitorių operoms, jas analizuojant taip pat pasitelkiamos lyčių studijos, postatminties ir posthumanizmo teorijos.
Nuo 2024 m. menotyros grupę papildė atviro konkurso būdu atrinkti keturi tarpdalykinių tyrimų subprojektai. 2025 m. menotyros grupę papildė trys nauji tyrimai: dr. Narius Kairys, „Antropologas su kino kamera: etnografinis kinas Lietuvoje ir pasaulyje“ (planuojama monografija); dr. Šarūnas Šavėla, „Kultūrinės atminties įprasminimas formuojant aktualiąją akustinę patirtį“ (podoktorantūros stažuotojas, vadovė Rūta Stanevičiūtė); dr. Gintarė Stankevičiūtė, „Jeronimas Kačinskas ir Europos modernistinis nonetas“ (podoktorantūros stažuotoja, vadovas Matthieu Guillot).