Podoktorantūros projektai ir stažuotės suteikia pradedantiesiems tyrėjams galimybę gilinti savo kompetencijas, plėsti akademinį portfelį ir bendradarbiauti su pirmaujančiomis institucijomis. Šios programos užtikrina prieigą prie pažangios tyrimų infrastruktūros, tarpdisciplinės mentorystės ir praktinės patirties, kuri palaiko ilgalaikį profesinį augimą.
Antikos pasaulyje terminas mousikē nurodo ne tik instrumentinę muziką – jis glaudžiai susijęs su literatūra, metrika, šokiuir teatru. Taip apibrėžiama muzika tampa be galo reikšminga socialinio gyvenimo dalimi ir įgauna itin platų pritaikymą.Antikine prasme muzika suprantama ne tik kaip išskirtinai akustinis fenomenas, bet ir kaip vertas filosofinioįprasminimo, peržengiantis empirinės tikrovės ribas ir nagrinėjamas per sąsajas su matematika, kosmologija, etika irpolitika, lemiantis žmogaus sielos ar ištisų polių dorovę arba, priešingai, keliantis jai grėsmę. Nors ypatingas mousikēstatusas ir reikšmė Antikos pasaulyje daug diskusijų nekelia, Lietuvoje ši tema beveik visiškai nenagrinėta. Įprastai mūsųmuzikos tyrimai susitelkia į vėlesnius amžius ir į siaurąją, gana techniškai apibrėžiamą muzikos sampratą, kurioje antikinisidėjų istorijos lygmuo lieka visiškose paraštėse. Šiuo projektu siekiama skatinti platesnį Lietuvos akademinėsbendruomenės susidomėjimą Antikos muzikos tyrimais: parašyti monografiją, surengti tarptautinę konferencijąbendradarbiaujant su Bolonijos universitetu, publikuoti straipsnių šia tema, išleisti straipsnių rinktinę, o tyrimų rezultatuspristatyti tarptautinei bendruomenei. Sutelkus tarptautinę komandą norima atkreipti didesnį dėmesį ne tik į muzikinį, betir muziką aptariančių tekstų pasaulinį paveldą: siūloma jį aktualizuoti ir nagrinėti taikant ne vien muzikologinę, bet irfilosofinę bei filologinę prieigą prie aptariamo fenomeno. Tai nauja, labai menkai tyrinėta tema, ir itin produktyvi prieiga,kuri suteiktų terpę labai reikalingam tarpdisciplininiam dialogui tarp įvairių sričių mokslininkų, ypač filosofų, filologų,muzikologų, meno ir kultūros istorikų. Projektas susitelktų į filosofiškai įprasmintos muzikos analizę, muzikos, kaipmūzų menų, mitologines ištakas ir vėlesnių, jau demitologizuotų, tačiau itin plačia muzikos samprata pagrįstų muzikos teorijų raidą.
Šiame projekte iš naujo vertinamas Jeronimo Kačinsko (1907-2005) indėlis į Europos muzikinį modernizmą, jo Nonetą (1932) analizuojant tarptautinių mainų kontekste, formavusiame tarpukario modernistinę kompoziciją. Kvestionuojant istoriografines paradigmas, marginalizuojančias Baltijos šalių modernizmą, Kačinskas pristatomas kaip aktyvus paneuropinio modernistinio judėjimo dalyvis. Tyrime išryškinamas noneto ansamblis kaip bendra kompozicinė ir konceptualioji terpė, per kurią tarpukariu novatoriškos muzikinės idėjos skleidėsi peržengdamos nacionalines ribas.
Pasitelkiant lyginamąją metodologiją, Kačinsko Nonetas nagrinėjamas greta kitų tarpukario nonetų, tarp jų – Aloiso Hábaʼos Fantazija nonetui Nr. 1, op. 40 (1931) ir Nr. 2, op. 41 (1932), Hannso Eislerio Nonetas Nr. 2 (1939), taip pat Antono Weberno Koncertas devyniems instrumentams (1934) ir Elisabeth Lutyens Kamerinis koncertas devyniems instrumentams (1939). Lyginamoji analizė atskleidžia ansamblio sudėties, formos eksperimentų ir garsų organizavimo principų sąsajas. Tyrimo centre – dvylikatonės technikos, siejamos su Arnoldu Schönbergu ir jo sekėjais, sklaida ir transformacijos procesai; nagrinėjama, kaip šie kompoziciniai principai buvo perteikiami per pedagoginius ir meninius tinklus – ypač per Hábaʼą – ir kūrybiškai perimami Kačinsko muzikoje.
Projektas taip pat remiasi Neue Formenlehre koncepcija grindžiamomis analitinėmis prieigomis, leidžiančiomis tirti rotacinius ir procesinius formos organizavimo principus tarpukario nonetų kompozicijose. Ši teorinė perspektyva suteikia galimybę niuansuotai suprasti, kaip struktūrinės inovacijos veikė kartu su harmoniniais ir tembriniais eksperimentais bendroje modernistinėje idiomoje.
Derinant lyginamąją analizę su archyviniais tyrimais Lietuvoje, Čekijoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje, nagrinėjama ir Kačinsko Noneto recepcija, įskaitant jo atlikimą Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos festivalyje 1938 m. Recepcijos analizė atskleidžia kūrinio interpretacijas skirtinguose kultūriniuose kontekstuose ir prisideda prie platesnio tarpukario muzikinio modernizmo kaip tarptautinio reiškinio persvarstymo.
Akcentuojant Lietuvos įsitraukimą į Europos modernistinius tinklus, projektas kvestionuoja centro ir periferijos modelius muzikos istorijoje bei išryškina tarpkultūrinių mainų svarbą formuojant XX a. kompozicinę praktiką. Galiausiai Kačinsko Nonetas išryškinamas kaip reikšmingas Europos modernistinio repertuaro kūrinys, o noneto žanras apibrėžiamas kaip svarbi avangardinio eksperimentavimo terpė.
