Tarpdisciplininių tyrimų projektų programa skatina bendradarbiavimą tarp įvairių meninių ir mokslinių sričių. Ji suteikia platformą menininkams, tyrėjams ir technologams kartu kurti darbus, kurie sujungia kūrybinę praktiką su akademiniu tyrinėjimu.
Šie projektai nagrinėja, kaip performansas, garsas, dizainas ir skaitmeninės medijos sąveikauja su socialiniais, kultūriniais ir technologiniais pokyčiais. Skatindama eksperimentinius metodus ir tarpsektorinę partnerystę, programa plečia meninių tyrimų galimybes ir skatina dialogą tarp disciplinų.
Etnografiniai filmai yra kuriami nuo pat XIX a., tačiau ilgą laiką kino kūrėjai abejojo tokių filmų kinematografine verte, o prastus estetine ir technine prasme etnografinius filmus vertino pagal tai, kiek jie yra moksliškai vertingi ir informatyvūs. Požiūris į etnografinį kiną „įdomų tik antropologiškai“ radikaliai pasikeitė tik per pastaruosius kelis dešimtmečius: dalis į kiną pasukusių antropologų, kaip antai: Véréna Paravel, Lucienas Castaing Tayloras, vis dažniau išbando įvairias kino kūrimo strategijas, kurios tradiciškai siejamos su menininkų kuriamu kinu. Lietuvoje etnografiniai filmai ar etnografiškumo bruožų turintys filmai buvo kuriami nuo pat XX a. pradžios (pavyzdžiui, JAV lietuvio Antano Račiūno filmai), tęsiama sovietmečiu (pvz., Henrikas Šablevičius) ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (Šarūnas Bartas). Tačiau 2011 m., kai antropologas Mantas Kvedaravičius sukūrė savo debiutinį filmą „Barzakh“, Lietuvos kino lauke įvyko paradigminis lūžis, kurį galima įvardinti kaip etnografinį posūkį. Šiuo metu Lietuvoje sukuriama vis daugiau filmų, – nuo vaidybinių iki videomeno, – kuriuose etnografiškumas tampa svarbiu dėmeniu (Mindaugas Survila, Rugilė Barzdžiukaitė ir kt.). Nepaisant to, sąvoka etnografinis kinas viešajame diskurse Lietuvoje vis dar asocijuojama su folklorinėmis temomis ar įvairiomis etninėmis tradicijomis. Netgi moksliniame diskurse vis dar laikomasi nuostatos, kad etnografinis kinas – tai kultūros kinematografinis reprezentantas. Tokia padėtis etnografinio kino atžvilgiu ryškiai kontrastuoja su pasaulinėmis tendencijomis. Todėl projektas „Tarp mokslo ir meno: etnografinio kino praeitis, dabartis ir ateitis“ (įgyvendina Narius Kairys) – tai tarpdisciplininis kinotyros ir vizualinės antropologijos tyrimas, kurio tikslas pristatyti etnografinio kino istoriją, esamą situaciją pasaulyje ir Lietuvoje, ypač didelį dėmesį skiriant Manto Kvedaravičiaus kūrybai ir mokslinei veiklai. Tyrimo rezultatai bus publikuoti monografijoje.
Šis projektas (Rima Povilionienė, tyrimo vadovė; Vytautas Germanavičius, tyrėjas) siekia lietuvių muzikos istorijoje konceptualizuoti modernių komponavimo intencijų ir rezultatų, susijusių su mikrotoninės muzikos kryptimi, seką kaip (ne)tiesioginį atsaką / reakciją į tarptautinio muzikinio avangardo reiškinius skirtingais periodais nuo maždaug XX a. 3 deš. (J. Kačinskas), vėliau emigracijoje – V. Jančio idėjos, ketvirtatonių kaip koloristinės priemonės integravimas V. Juozapaičio, V. Barkausko ir kt. 8-9 deš. muzikoje, iki sisteminio R. Mažulio požiūrio bei naujausių muzikos pavyzdžių pastaraisiais XXI a. dešimtmečiais – originalaus garsyno kūrimo J. Repečkaitės, V. Germanavičiaus muzikoje ir pan.
Dokumentinio kino projekto (Lina Kaminskaitė-Jančorienė, tyrimo vadovė; Natalija Arlauskaitė, Zane Balčus, Audrius Dambrauskas, Narius Kairys, Mantė Valiūnaitė, tyrėjai) tikslas – pažvelgti į Lietuvos ir Lietuvoje rodytą dokumentinį kiną iš nacionalinio kino ir kino pasakojimo kanono pakraščių. Ne didieji vardai ir kryptys, pavyzdžiui, poetinė dokumentika, o specializuotos dokumentalumo ir dokumentinio kino formos, tarp kurių – etnografinė dokumentika ir kino žurnalai. Ne nacionalinės kino mokyklos centras, o kūrėjai ir kūrėjos, kirtę nacionalinių kinematografijų ribas. Ne tik kino archyvuose nugulę filmai, bet ir neišlikę, bet žiūrov(i)ų matyti, arba sumanyti dalyvaujant įvairioms institucijoms, bet likę neįgyvendinti. Tokia prieiga leidžia sykiu permąstyti Lietuvos dokumentinio kino istoriją, jos konstravimo prielaidas ir įvairias dokumentalumo ir dokumentinės poetikos formas, svarbias ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių kino procesų analizės kontekste. Monografiją planuojama publikuoti specializuotoje tarptautinės leidyklos kino serijoje, orientuojantis į Berghahn Books ar Amsterdam University Press, arba Academic Studies Press (arba analogiškoje) lituanistinėje serijoje.
Projekto „Rečitalis šiuolaikybėje“ (Lina Navickaitė, tyrimo vadovė; Neringa Valuntonytė, Marta Finkelštein, tyrėjos) tikslas – ištirti fortepijono rečitalio kaip kanonizuoto koncertinio formato ir išskirtinės pianistų saviraiškos platformos egzistavimo šiuolaikybėje prielaidas, sociokultūrinius kontekstus ir potencialius plėtinius. Siekiant šio tikslo formuluojami tokie uždaviniai: 1. Remiantis kultūros tyrimais, semiotika, lyčių studijomis ir kitomis aktualiomis prieigomis išnagrinėti (socio)kultūrines fortepijono rečitalio konotacijas, šio formato kanonizavimo, mitologizavimo ir stereotipizavimo prielaidas; 2. Atskleisti lietuvių ir užsienio pianistų rečitalių programų sudarymo tendencijas, išnagrinėti ryškiuosius atvejus; 3. Išanalizuoti akademinės muzikos atlikėjo sceninės personos kūrimo strategijos principus ir pritaikyti juos fortepijono rečitalio kaip tapatybinio konstrukto analizei; 4. Išskleisti kuratorystės potencialą fortepijono rečitalio egzistavimui ir raidai šiuolaikybėje; 5. Sukurti šiuolaikinių fortepijono rečitalio plėtinių koncepcijas, pasinaudojant tarpdalykinėmis praktikomis, vizualiniais elementais, technologiniais ir režisūriniais sprendimais; 6. Apibendrinti ir paskelbti rezultatus mokslo ir meninių tyrimų bendruomenei, plačiajai visuomenei. Monografiją „Piano Recital and Beyond” planuojama publikuoti Springer leidykloje 2027 m.
Projekto „Posthumanizmas ir šiuolaikinio meno praktikos“ (Audronė Žukauskaitė, tyrimo vadovė; Denis Petrina, tyrėjas) tikslas – remiantis posthumanistinėmis teorijomis tirti šiuolaikinio meno praktikas. Projekte planuojama susitelkti ties kognityvumo ir afekto sampratomis, siekiant suvokti, kaip meno kūrinio lauke sąveikauja žmogiškos ir nežmogiškos (tiek organinės, tiek technologinės) kognityvumo formos. Tyrimas remiasi prielaida, jog tiek žmogiškas, tiek nežmogiškas intelektas veikia kaip save organizuojanti rekursyvi sistema, aktyviai keičianti savo aplinką. Projekto rezultatus planuojama apibendrinti monografijoje ir straipsniuose, pristatyti pranešimuose tarptautinėse konferencijose užsienyje bei tarptautiniame doktorantų seminare LMTA.
